Procedūra : 2013/2185(INI)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga : A7-0255/2014

Pateikti tekstai :

A7-0255/2014

Debatai :

Balsavimas :

PV 16/04/2014 - 7.35

Priimti tekstai :

P7_TA(2014)0430

PRANEŠIMAS     
PDF 207kWORD 262k
2014 m. kovo 27 d.
PE 526.161v02-00 A7-0255/2014

dėl Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų santykių

(2013/2185(INI))

Konstitucinių reikalų komitetas

Pranešėjas: Carlo Casini

PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS
 AIŠKINAMOJI DALIS
 GALUTINIS VARDINIS BALSAVIMAS
 GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS

dėl Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų santykių

(2013/2185(INI))

Europos Parlamentas,

–    atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutartį (ES sutartį), ypač į jos preambulę, 4 straipsnio 3 dalį (lojalus Sąjungos ir valstybių narių bendradarbiavimas), 5 straipsnį (kompetencijos suteikimas ir subsidiarumo principas), 10 straipsnio 1 dalį (atstovaujamoji demokratija) ir 2 dalį (atstovavimas ES piliečiams) bei 12 straipsnį (nacionalinių parlamentų vaidmuo),

–    atsižvelgdamas į Protokolą Nr. 1 dėl nacionalinių parlamentų vaidmens Europos Sąjungoje, ypač į jo preambulę ir II antraštinę dalį „Tarpparlamentinis bendradarbiavimas”, ir į Protokolą Nr. 2 dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo, pridedamus prie Lisabonos sutarties,

–     atsižvelgdamas į savo 1997 m. birželio 12 d. rezoliuciją dėl Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų santykių(1), 2002 m. vasario 7 d. rezoliuciją dėl Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų ryšių vykdant Europos integraciją(2) ir 2009 m. gegužės 7 d. rezoliuciją dėl Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų santykių plėtojimo pagal Lisabonos sutartį(3),

–    atsižvelgdamas į savo 2014 m. vasario 4 d. rezoliuciją „ES reglamentavimo kokybė, subsidiarumas ir proporcingumas. 19-oji ataskaita dėl geresnės teisėkūros (2011 m.)(4)“,

–    atsižvelgdamas į Ryšių su nacionaliniais parlamentais pagal Lisabonos sutartį iniciatyvinės grupės 2011 m. gruodžio 20 d. galutines rekomendacijas,

–    atsižvelgdamas į Komisijos metines ataskaitas dėl Europos Komisijos ir nacionalinių parlamentų santykių, ypač į 2012 m. ataskaitą (COM(2013)0565),

–    atsižvelgdamas į Europos Sąjungos parlamentų pirmininkų konferencijų, surengtų įsigaliojus Lisabonos sutarčiai(5), ypač vykusių Varšuvoje 2012 m. ir Nikosijoje 2013 m., išvadas,

–    atsižvelgdamas į Europos Sąjungos parlamentų Europos reikalų komitetų konferencijos (pranc. COSAC) posėdžių, vykusių po Lisabonos sutarties įsigaliojimo, indėlį ir šių posėdžių, visų pirma Vilniuje vykusio L COSAC posėdžio, išvadas, taip pat COSAC du kartus per metus skelbiamas ataskaitas(6),

–    atsižvelgdamas į COSAC 20-osios pusmečio ataskaitos dalį, skirtą ES demokratinio teisėtumo, nacionalinių parlamentų vaidmens, taip pat politinio dialogo klausimams ir 2014 m. Europos Parlamento rinkimams,

–    atsižvelgdamas į nacionalinių parlamentų indėlį COSAC pirmininkų posėdžio, surengto Graikijos parlamente Atėnuose 2014 m. sausio 26–27 d., metu,

–    atsižvelgdamas į Tarpparlamentinio bendradarbiavimo Europos Sąjungoje gaires, 2008 m. liepos 21 d. priimtas Lisabonoje vykusioje ES parlamentų pirmininkų konferencijoje,

–    atsižvelgdamas į išvadas, priimtas tarpparlamentinėse bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) ir bendros saugumo ir gynybos politikos (BSGP) konferencijose, įvykusiose 2012 m. rugsėjo 9–10 d. Pafose (Kipras), 2013 m. kovo 24–26 d. Dubline (Airija) ir 2013 m. rugsėjo 4–6 d. Vilniuje (Lietuva), taip pat į 2013 m. spalio 16–17 d. Vilniuje (Lietuva) įvykusios tarpparlamentinės ES ekonomikos ir finansų valdymo konferencijos, surengtos kaip numatyta Sutarties dėl stabilumo, koordinavimo ir valdymo ekonominėje ir pinigų sąjungoje 13 straipsnyje, indėlį,

–    atsižvelgdamas į savo 2013 m. gruodžio 12 d. rezoliucijas dėl daugiapakopio valdymo Europos Sąjungoje konstitucinių problemų(7) ir dėl Europos Parlamento santykių su institucijomis, atstovaujančiomis nacionalinėms vyriausybėms(8),

–    atsižvelgdamas į bendrą pirmininkų H. van Rompuy, J. C. Junckero, J. M. Barroso ir M. Draghi 2012 m. gruodžio 5 d. ataskaitą „Siekis sukurti tikrą ekonominę ir pinigų sąjungą“,

–    atsižvelgdamas į Europos Vadovų Tarybos 2012 m. gruodžio 13 ir 14 d., 2013 m. spalio 24 ir 25 d. bei 2013 m. gruodžio 19 ir 20 d. susitikimų išvadas,

–    atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 130 straipsnį,

–    atsižvelgdamas į savo 2014 m. kovo 13 d. rezoliuciją dėl Lisabonos sutarties nuostatų dėl Europos Parlamento įgyvendinimo(9),

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

–    atsižvelgdamas į Konstitucinių reikalų komiteto pranešimą (A7-0255/2014),

A.  kadangi dabartinė Europos Sąjungos institucinė struktūra ES sutartyje apibrėžta kaip vienas įsteigiant Europos Bendrijas pradėto vis glaudesnės sąjungos kūrimo proceso etapų;

B.   kadangi, vadovaudamosi lojalaus bendradarbiavimo principu, Sąjunga ir valstybės narės gerbia vienos kitas ir teikia savitarpio pagalbą vykdant sutartyse nustatytus uždavinius, taip pat valstybės narės padeda Sąjungai įgyvendinti jai keliamus uždavinius ir netaiko jokių priemonių, kurios galėtų sutrukdyti siekti Sąjungos tikslų;

C.  kadangi ES sutarties 12 straipsnyje nacionalinių parlamentų lojalaus bendradarbiavimo principas sustiprintas nurodant, jog jie aktyviai prisideda užtikrinant gerą Sąjungos veikimą;

D.  kadangi Sąjungos kompetencijos ribos apibrėžiamos vadovaujantis jų suteikimo principu, o kompetencijos įgyvendinimas grindžiamas subsidiarumo bei proporcingumo principu ir kadangi visos ES institucijos kartu su nacionaliniais parlamentais prižiūri, kad rengiant teisės aktus būtų laikomasi subsidiarumo principo;

E.   kadangi demokratinį teisėtumą ir atskaitomybę privalu užtikrinti visais lygmenimis, kuriais priimami ir įgyvendinami sprendimai, taip pat šiems lygmenims tarpusavyje sąveikaujant;

F.   kadangi Sąjungos veikimas grindžiamas atstovaujamąja demokratija ir dvejopu demokratiniu teisėtumu, kylančiu iš tiesiogiai piliečių renkamo Europos Parlamento ir valstybių narių, kurioms Taryboje atstovauja jų vyriausybės, savo ruožtu demokratiškai atskaitingos savo nacionaliniams parlamentams ir piliečiams;

G.  kadangi Europos Parlamentas ir nacionaliniai parlamentai (kiekviena institucija pagal jai priskirtą sritį) yra du Europos Sąjungos demokratinio teisėtumo užtikrinimo ramsčiai: EP – kaip institucija, kurioje piliečiams tiesiogiai atstovaujama Sąjungos lygmeniu, o nacionaliniai parlamentai – kaip nacionalinės institucijos, kurioms tiesiogiai atskaitingos šalių vyriausybės, savo ruožtu atstovaujamos Taryboje;

H.  kadangi ES teisės aktų leidimo sistemoje nacionaliniai parlamentai vis dėlto yra ne „tretieji rūmai“, o veikiau priemonė, padedanti užtikrinti Sąjungos „antrųjų rūmų“, t. y. Tarybos, atskaitingumą;

I.    kadangi dauguma nacionalinių parlamentų savo įgaliojimus, susijusius su subsidiarumo principu, naudoja veikiau kaip priemonę politiniam dialogui su ES institucijomis užmegzti;

J.    kadangi dera palaikyti šį konstruktyvų nacionalinių parlamentų požiūrį, išreikštą jiems pateikiant tokius indėlius;

K.  kadangi nacionaliniai parlamentai turėtų sukurti tvirtas ir darnias su ES susijusias struktūras siekdami sutvirtinti ryšius su Europos Sąjungos institucijomis ir įgyti daugiau patirties klausimais ES reikalų srityje;

L.   kadangi dabartiniu integracijos etapu nacionaliniai parlamentai atlieka konkretų specialų vaidmenį didindami informuotumą apie ES valstybėse narėse ir priartindami piliečius prie Europos;

M.  kadangi tarpparlamentinis bendradarbiavimas gali atlikti labai svarbų vaidmenį skatinant ES integracijos procesą sudarydamas galimybes keistis informacija, bendrai gilinantis į problemas, vykdyti abipusiai naudingą dialogą ir sklandžiau perkelti ES teisės aktus į nacionalinę teisę;

N.  kadangi, įsteigus tarpparlamentinę BUSP ir BSGP konferenciją, tarpparlamentinę konferenciją dėl ekonomikos valdymo ir sustiprinus tarpparlamentinių komitetų susitikimų, kaip geriausios bendradarbiavimo priemonės, vaidmenį, COSAC turėtų likti forumu, kuriame reguliariai keičiamasi nuomonėmis, informacija ir geriausia patirtimi praktinių parlamentinės kontrolės aspektų srityje ir daugiausia dėmesio skirti diskusijoms apie bendrą integracijos proceso padėtį;

O.  kadangi į Europos Komisijos užmegztą politinį dialogą su nacionaliniais parlamentais, kuris itin sustiprintas per Europos ekonominės politikos koordinavimo semestrą, turi labiau įsitraukti Europos Parlamentas, visų pirma turint omenyje Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų sprendimų savitarpio priklausomybę;

P.   kadangi iki šiol geltonosios kortelės procedūra taikyta du kartus – dėl pasiūlymo dėl vadinamojo Monti II reglamento ir dėl pasiūlymo dėl Europos prokuratūros;

Q.  kadangi Darbo tvarkos taisyklių pakeitimuose atsižvelgta į Lisabonos sutarties nuostatas dėl nacionalinių parlamentų vaidmens ES;

R.   kadangi reikia atkreipti dėmesį į vaidmenį, kurį šiuo metu atlieka Europos Sąjungos parlamentų pirmininkų konferencija vykdant tarpparlamentinį bendradarbiavimą;

S.   kadangi, praėjus beveik penkeriems metams nuo Lisabonos sutarties įsigaliojimo ir laukiant, kol bus sušauktas konventas, Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų santykiai turi būti nuolat plėtojami atsižvelgiant į naujus uždavinius; kadangi dėl to būtina imtis patirties, įgytos Europos Parlamentui ir nacionaliniams parlamentams įvairiais būdais bendradarbiaujant, įvertinimo siekiant suteikti dar daugiau demokratinio teisėtumo ES integracijos procesui ir užtikrinti, kad demokratinė kontrolė būtų vykdoma laiku ir tuo lygmeniu, kuriuo priimami ir įgyvendinami sprendimai, ir kad visos teisėkūros procese dalyvaujančios šalys gautų joms reikiamą informaciją;

T.   kadangi šis vertinimas turėtų būti atliktas po būsimų Europos Parlamento rinkimų, glaudžiai bendradarbiaujant su nacionaliniais parlamentais;

I.    Nacionaliniai parlamentai ir Sąjungos demokratinis teisėtumas

1.   palankiai vertina tai, kad sutartyse numatytos nacionalinių parlamentų teisės ir pareigos jiems padės aktyviai prisidėti prie tinkamo Sąjungos veikimo; laikosi nuomonės, kad šios teisės ir pareigos turi būti siejamos su:

a)   aktyviu dalyvavimu sprendžiant ES reikalus (įgaliojimai ratifikuoti sutartis, dalyvavimas ES sutarties 48 straipsnyje minimame konvente, nacionalinės vyriausybės veiklos kontrolė, subsidiarumo principo laikymosi kontrolė, teisė paprieštarauti teisės aktui išimtinėmis aplinkybėmis, ES teisės perkėlimas į nacionalinę teisę);

b)   politiniu dialogu (tarpparlamentinis bendradarbiavimas, keitimasis informacija su ES institucijomis, visų pirma Europos Parlamentu);

2.   pažymi, kad dvejopas ES teisėtumas – kaip piliečių sąjungos ir valstybių narių sąjungos – ES lygmeniu įgyvendinamas teisėkūros srityje, dalyvaujant Europos Parlamentui ir Tarybai; laikosi nuomonės, jog siekiant, kad valstybėms narėms Europos Sąjungoje būtų atstovaujama vienalytėje visiškai demokratinėje plotmėje, nacionalinės vyriausybės savo poziciją Taryboje turėtų reikšti tinkamai atsižvelgdamos į savo šalių parlamentų požiūrį – taip būtų stiprinamas demokratinis Tarybos pobūdis;

3.   pabrėžia, kad reikiamas teisėtumas ir atskaitomybė turi būti užtikrinami nacionaliniu ir ES lygmenimis atitinkamų nacionalinių parlamentų ir Europos Parlamento; primena 2012 m. gruodžio mėn. Europos Vadovų Tarybos susitikimo išvadose nustatytą principą, kad „viso proceso metu bendras tikslas tebėra užtikrinti demokratinį teisėtumą ir atskaitomybę sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo lygiu“;

4.   teigiamai vertina nacionalinių parlamentų veiksmus, kurių šie ėmėsi, kad:

a)   siekdami didesnio nuoseklumo, gerintų politikos krypčių nustatymo ir kontrolės priemones;

b)   ministrams ir valstybių narių vyriausybėms pateiktų išankstines gaires, susijusias su jų darbu Taryboje ir Europos Vadovų Taryboje pagal savo nacionalines konstitucines sistemas;

c)   kontroliuotų nacionalinių vyriausybių ir ministrų poziciją Taryboje ir Europos Vadovų Taryboje pagal savo nacionalines konstitucines sistemas;

d)   atliktų veiksmingą vaidmenį teikiant gaires ir kontroliuojant direktyvų ir reglamentų įgyvendinimą;

e)   skatintų Tarybą didinti skaidrumą svarstant teisėkūros procedūra priimamus aktus, ypač parengiamuoju teisėkūros proceso etapu, kad Europos Parlamento ir Tarybos gaunama informacija būtų nuoseklesnė;

f)    įvertintų Europos Parlamento komitetų ir nacionalinių parlamentų komitetų santykius;

5.   pripažįsta Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų komitetų atliekamą vaidmenį ES teisėkūros procese;

6.   todėl apgailestauja dėl nepakankamo tokių svarstymų skaidrumo ir informacijos srauto tarp Europos Parlamento ir Tarybos nenuoseklumo; ragina Tarybą taikyti tokius pat skaidrumo standartus kaip Parlamentas, ypač rengiant teisėkūros procedūra priimamus aktus;

7.   mano, kad dėl nepakankamo svarstymų, ypač teisėkūros procedūra priimamų aktų svarstymo, Taryboje skaidrumo vyriausybėms sunku būti realiai atskaitingoms savo šalių parlamentams;

8.   pažymi, kad iki šiol, kontroliuojant kaip laikomasi subsidiarumo principo, buvo du kartus pasiektos Protokolo Nr. 2 7 straipsnio 3 dalyje numatytos ribos; primena, kad išankstinio įspėjimo dėl subsidiarumo principo nesilaikymo mechanizmo tikslas yra ne stabdyti ES sprendimų priėmimo procesą, o gerinti Sąjungos teisėkūros kokybę visų pirma užtikrinant, kad ES veiktų neviršydama savo kompetencijos ribų;

9.   todėl laikosi nuomonės, kad nacionalinių parlamentų ir ES institucijų atliekama subsidiarumo principo laikymosi priežiūra yra ne perdėtas apribojimas, o nacionalinių parlamentų kompetencijos užtikrinimo mechanizmas; tai padeda modeliuoti ES teisėkūros veiklos formą ir turinį;

10. mano, kad išankstinio įspėjimo mechanizmas turėtų būti laikomas viena iš priemonių veiksmingam ES ir nacionalinių institucijų bendradarbiavimui užtikrinti ir kaip tokia priemonė naudojamas;

11.  palankiai vertina tai, kad praktikoje šis mechanizmas taip pat naudojamas kaip įvairių institucijų dialogo konsultuojantis ir bendradarbiaujant įvairių lygmenų ES sistemoje priemonė;

12. mano, kad į nacionalinių parlamentų pateikiamas pagrįstas nuomones institucijos turi atsižvelgti ir dėl to, kad suprastų, ką Sąjunga turi padaryti, kad geriau įgyvendintų numatytų teisėkūros procedūra priimamų aktų tikslus; prašo Komisijos skubiai ir išsamiai atsakyti į nacionalinių parlamentų pateikiamas pagrįstas nuomones ir raštus;

II.  Tarpparlamentiniai ryšiai ir Europos integracijos procesas

13. dar kartą pakartoja, kad tarpparlamentinis bendradarbiavimas Europos Sąjungoje nepakeičia įprastinės parlamentinės kontrolės, kurią Europos Parlamentas vykdo pagal Sutartimis suteiktus įgaliojimus, ir su ES veikla susijusios vyriausybių kontrolės, kurią vykdo nacionaliniai parlamentai; mano, kad tokio bendradarbiavimo tikslas:

a)   paskatinti nacionalinius parlamentus ir Europos Parlamentą keistis informacija ir gerąja patirtimi, siekiant, kad visi šie parlamentai galėtų veiksmingiau vykdyti kontrolę ir kad jų indėlis būtų visapusiškesnis, kartu neperžengiant kompetencijos ribų;

b)   užtikrinti, kad parlamentai visapusiškai naudotųsi savo įgaliojimais su ES susijusiose srityse;

c)   skatinti sukurti tikrą ES parlamentinę ir politinę kultūrą;

14. mano, kad tarpparlamentiniai susitikimai turėtų būti forumai, kuriuose, papildydamos viena kitą ir teikdamos abipusės naudos, susiliečia ES politika ir nacionalinė politika; mano, kad svarbiausias tokių susitikimų vaidmuo – padėti nacionaliniams parlamentams savo diskusijose atsižvelgti į ES perspektyvą, o Europos Parlamentui – diskutuojant ES lygmeniu atsižvelgti į nacionalines perspektyvas;

15. atkreipia dėmesį į tai, kad nauja ES tarpparlamentinė sistema vis dar kuriama ir kad tai darant reikia vadovautis bendru sutarimu grindžiamu požiūriu, laikantis Lisabonos sutarties Protokolo Nr. 1 II antraštinės dalies 9 straipsnio, pagal kurį Europos Parlamentui ir nacionaliniams parlamentams pavedama bendra užduotis bendru sutarimu priimti sprendimus dėl tarpparlamentinio bendradarbiavimo Sąjungoje organizavimo ir skatinimo, tačiau dar per anksti bandyti sukurti bendrą tarpparlamentinio bendradarbiavimo sistemą;

16. teigiamai vertina veiksmus, kurių įsigaliojus Lisabonos sutarčiai imtasi laikantis ryšių su nacionaliniais parlamentais iniciatyvinio komiteto rekomendacijų, siekiant sustiprinti nacionalinių parlamentų ir Europos Parlamento bendradarbiavimą, visų pirma susijusius su tarpparlamentinių komitetų susitikimų planavimu ir jų skaičiaus didinimu (nuo 2010 m. surengta 50 susitikimų), nacionalinių parlamentų ir atitinkamų politinių organų nariams perduodamais nacionalinių parlamentų pasiūlymais (pagrįstomis nuomonėmis ir kitokiu indėliu), vaizdo konferencijų rengimu, dvišalių vizitų skatinimu, techniniais ES tarpparlamentinių informacijos mainų tinklo patobulinimais (angl. IPEX), didesniu Europos parlamentinių tyrimų ir dokumentų centro (angl. ECPRD) įgyvendinamų bendrų projektų skaičiumi, administracinės valdžios pareigūnų vizitais ir keitimusi informacija bei geriausia patirtimi; mano, kad šiais veiksmais padedama užtikrinti, kad tarpparlamentiniai ryšiai būtų veiksmingesni ir kryptingesni, ir kartu prisidedama prie parlamentinės demokratizacijos;

17. pabrėžia, kad tarpparlamentiniai susitikimai turi būti rengiami glaudžiai bendradarbiaujant su nacionaliniais parlamentais, siekiant padidinti jų veiksmingumą ir kokybę; todėl rekomenduoja kuo anksčiau įtraukti juos į rengiamą tarpparlamentinių susitikimų darbotvarkę;

18. mano, kad rengiant tarpparlamentinius susitikimus reikėtų remtis praktiniais susitarimais atsižvelgiant į kiekvienos rūšies susitikimų ypatumus;

19. siekiant išvengti veiklos dubliavimo, sumažinti išlaidas ir padidinti veiksmingumą, ragina pagerinti vidinį ir išorinį programos, kurią pateikia Tarybai pirmininkaujančios valstybės narės parlamentas, koordinavimą derinant ją su Europos Parlamento komitetų darbo programomis;

20. pažymi ES parlamentų pirmininkų konferencijos vaidmenį tarpparlamentinio bendradarbiavimo srityje;

21. palankiai vertina tarpparlamentinių komitetų susitikimų veiksmingumą ir ragina stiprinti pranešėjų bendradarbiavimą konkrečiais teisėkūros klausimais;

22. teigiamai vertina veiksmingus politinių frakcijų ir Europos politinių partijų susitikimus, kurie rengiami vykdant ES tarpparlamentinį bendradarbiavimą; ragina dar labiau įtvirtinti šiuos susitikimus kaip veiksmingą savitos Europos politinės sąmonės plėtojimo priemonę;

23. laikosi nuomonės, kad, rengdamasi naujai tarpparlamentinei BUSP ir BSGP konferencijai bei naujai konferencijai dėl ekonomikos valdymo, COSAC turėtų pasitarnauti kaip diskusijų apie bendrą integracijos proceso padėtį forumas;

24. palankiai vertina IPEX, visų pirma kaip keitimosi informacija apie parlamentinės kontrolės procedūras platformos vaidmenį, nepaisant to, kad gali iškilti kalbos problemų; siekiant parlamentų dialogą padaryti kuo veiksmingesnį, ragina nacionalinius parlamentus ypatingą dėmesį skirti daugiakalbystės principui;

25. pabrėžia, kad tarpparlamentinis bendradarbiavimas turi būti atviras bei įtraukus, ir reiškia susirūpinimą tuo, kad rengiami ribotos sudėties tarpparlamentiniai susitikimai, į kuriuos nekviečiami kai kurių parlamentų atstovai ir kurie rengiami tinkamai nepasikonsultavus ir kuriuose siekiama priimti bendru sutarimu nepagrįstas pozicijas ES reikalų srityje;

26. pažymi, kad politinis dialogas, pradėtas vykdyti 2006 m. remiantis J. M. Barroso iniciatyva, ir išankstinio įspėjimo mechanizmas yra dvi to paties medalio pusės; pažymi, kad nacionalinių parlamentų ryšiai su Europos Komisija plačiai išplėtoti ir kad per Europos ekonominės politikos koordinavimo semestrą užmegztas sustiprintas politinis dialogas;

III. Raida ir pasiūlymai

27. siūlo sudaryti nacionalinių parlamentų ir Europos Parlamento susitarimą, kuris būtų veiksmingo bendradarbiavimo pagal Lisabonos sutarties Protokolo Nr. 1 9 straipsnį ir EP darbo tvarkos taisyklių 130 straipsnį pagrindas;

28. ragina, kad Sąjungoje vykdant tarpparlamentinį bendradarbiavimą, reguliariai vyktų pagal temas suskirstyti ir veiksmingi frakcijų ir Europos politinių partijų susitikimai;

29. pabrėžia, jog nuolatinis tarpparlamentinio bendradarbiavimo tikslas turi būti suburti tinkamus žmones tinkamu laiku tinkamai temai konstruktyviai svarstyti, siekiant, kad sprendimai atitinkamose kompetencijos srityse būtų priimami atsižvelgiant į tikro dialogo ir diskusijų teikiamą papildomą naudą;

30. mano, kad COSAC turėtų likti forumu, kuriame reguliariai keičiamasi nuomonėmis, informacija ir geriausia patirtimi praktinių parlamentinės kontrolės aspektų srityje;

31. siūlo, kad COSAC išsamiai išnagrinėtų ir problemas, su kuriomis susiduria nacionaliniai parlamentai naudodamiesi pagal Lisabonos sutartį jiems suteiktomis prerogatyvomis; primena, kad Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų veikla turi papildyti viena kitą per COSAC veiklą;

32. primena, kad ES parlamentų pirmininkų susitarime, pasiektame 2013 m. balandžio mėn. Nikosijoje įvykusioje jų konferencijoje, numatyta, kad konferencijai dėl ekonomikos valdymo, grindžiamai Sutarties dėl stabilumo, koordinavimo ir valdymo 13 straipsniu, numatyta keletas nuostatų ir tai, kad šių nuostatų peržiūra bus atlikta 2015 m. Romoje vyksiančioje ES parlamentų pirmininkų konferencijoje; todėl laikosi nuomonės, kad iki tos peržiūros būtų per anksti vykdyti bet kokių praktinių nuostatų, susijusių su konferencija dėl ekonomikos valdymo, tvirtinimo procedūrą, taigi to reikėtų vengti;

33. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybių narių vyriausybėms bei parlamentams.

(1)

Priimti tekstai, T4-0319/1997.

(2)

OL C 284 E, 2002 11 21, p. 322.

(3)

OL C 212 E, 2010 8 5, p. 94.

(4)

Priimti tekstai, P7_TA(2014)0061.

(5)

http://www.ipex.eu/IPEXL-WEB/euspeakers/getspeakers.do

(6)

http://www.cosac.eu/

(7)

Priimti tekstai, P7_TA(2013)0598.

(8)

Priimti tekstai, P7_TA(2013)0599.

(9)

Priimti tekstai, P7_TA(2014)0249.


AIŠKINAMOJI DALIS

Šiuo pranešimu siekiama atkreipti ypatingą dėmesį į vieną lemiamą didesnės ES integracijos proceso aspektą. Iš tiesų būtina atnaujinti piliečių ryšį su Europa. Ką šioje srityje gali nuveikti institucijos? Prie Europos institucijų reikėtų priskirti ir ES valstybių narių parlamentus. Jie iš tikrųjų yra „ES parlamentinės sistemos dalis“. Galima tiesiog teigti, kad jie yra ne tik savo valstybės, bet ir ES institucijos. Iš esmės jų uždavinys – instituciją, kurią galima laikyti ES „antraisiais rūmais“, t. y. Tarybą, padaryti visiškai demokratišką ir „priartinti piliečius prie Europos“.

Europos Parlamentas (EP) daug dėmesio skyrė nacionalinių parlamentų (NP) vaidmeniui, siekdamas atsakyti į klausimą, ar Europos Sąjungoje esama „demokratijos deficito“, ir rasti patikimų sąjungininkų europinei sąmonei ugdyti. Praėjus kelioms dienoms nuo Lisabonos sutarties įsigaliojimo, buvo įsteigta Ryšių su NP iniciatyvinė grupė. Anksčiau šią temą EP svarstė tris kartus: 1997 m. buvo pristatytas A. Neyts-Uyttebroeck pranešimas, 2002 m. – G. Napolitano pranešimas, o 2009 m. – E. Broko pranešimas. NP vaidmuo gvildentas daugelyje šios kadencijos COSAC susitikimų, o klausimyne, pridedamame prie 21-osios pusmetinės ataskaitos, kuri bus pateikta artimiausiame COSAC susitikime birželio mėnesį Atėnuose, yra visas NP ir EP bendradarbiavimui skirtas skyrius.

Plačiame EP ir NP santykių svarstymo kontekste šis pranešimas sutampa su krizės ir piliečių nepasitikėjimo Europa laikotarpiu, todėl toliau reikia skubiai „europeizuoti nacionalinius parlamentus“.

Iš esmės kyla klausimas, kokia pažanga padaryta įgyvendinant su NP vaidmeniu susijusias Lisabonos sutarties nuostatas, ką reikia taisyti ar papildyti, visų pirma – kokią vietą NP turėtų užimti ES institucijų struktūroje.

Kadangi ES sutarties 12 straipsnis prasideda žodžiais „Nacionaliniai parlamentai aktyviai prisideda užtikrinant gerą Sąjungos veikimą“, ES parlamentinės sistemos idėja atrodo tvari. Protokole Nr. 1 NP funkcija irgi apibrėžta kaip aktyvi veikla siekiant ES integracijos, nes susitariančios šalys pareiškė siekiančios „skatinti nacionalinius parlamentus aktyviau dalyvauti Europos Sąjungos veikloje“. Aišku, kad NP vaidmuo šioje srityje daug priklauso nuo ES integracijos idėjos suvokimo. Jeigu, kaip nurodoma ES sutarties 1 straipsnyje, dabartinė ES teisėkūros padėtis yra ne pasiektas tikslas, o tam tikras kelio „etapas“, aktyvaus NP vaidmens samprata turi būti aiškinama kaip įnašas siekiant kurti „glaudesnę Europos tautų sąjungą“ (ES sutarties 1 straipsnis), o jei Sąjungos integracija suvokiama kaip didžiulis politinis projektas, būtinas siekiant „skatinti taiką, savo vertybes ir savo tautų gerovę“ (ES sutarties 3 straipsnis), nepakenktų pakalbėti apie visai parlamentinei veiklai reikalingą europinę dimensiją, EP ir NP santykis turi būti ne konkuravimas ar priešinimasis, bet bendradarbiavimas.

Garsiajame Vokietijos Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 30 d. sprendime, atvėrusiame kelią Vokietijai ratifikuoti Lisabonos sutartį, nurodoma, kad valstybės lieka „sutarčių suverenais“. Tai logiškas teiginys, bet jeigu Europos dimensija yra būtina NP ypatybė, suprantama, kad jų dalyvavimas užtikrinant valstybių suverenitetą tuo metu, kai naujomis sutartimis žengiama integracijos link, savaime peržengia nepakitusios ratifikavimo galios ribas. Dėl to NP turi teisę dalyvauti ES sutarties 48 straipsnyje minimame konvente ir gauti konkrečią išankstinę informaciją apie kiekvieną prašymą dėl Sąjungos plėtros.

Vis dėlto, pritaikius ES sutarties 12 straipsnio d ir e punktuose minimus pirminius NP, kaip valstybinių institucijų, įgaliojimus, NP nevirs ES struktūrinėmis institucijomis plačiąja prasme. Priešingai, Protokolo Nr. 1 preambulėje aiškiai išskiriamos ES struktūroje NP atliekamos dviejų kategorijų funkcijos: tikrinti nacionalinių vyriausybių darbą ir reikšti patariamąją nuomonę.

Tikrinimas, pats savaime ir kaip pagrindinis veiklos aspektas, yra nepaprastai svarbus kuriant koncepciją, pagal kurią Europos Sąjungoje tarsi jau egzistuoja dveji parlamento rūmai: EP, kaip tautų atstovas, ir Taryba, kaip kolegiali valstybių atstovė. Bet siekiant, jog valstybėms būtų atstovaujama vienalytėje demokratinėje plotmėje, būtina, kad vyriausybių pozicijos atspindėtų nacionalinių parlamentų požiūrį. Todėl parlamentai turėtų bendrauti su atitinkamais ministrais prieš kiekvieną Tarybos susitikimą ir po jo. Tokia veikla ne tik atitinka kiekvienos valstybės vidinį poreikį, bet sudaro ir tikrą Europos dimensiją. Todėl pranešėjas itin pabrėžia tai, kad ES konstitucinėje sistemoje NP yra ne tretieji rūmai, o institucijos, užtikrinančios antrųjų rūmų, t. y. Tarybos, demokratiškumą.

Atrodo, kad galia savarankiškai reikšti valią, iškart sukelianti teisinių padarinių, nacionaliniams parlamentams vis dėlto suteikta kontrolės, ar laikomasi subsidiarumo principo, srityje. Šią kontrolę galima aiškinti ne kaip stabdymo ir blokavimo priemonę, kuriai vis dėlto taikoma daug Protokole Nr. 2 apibrėžtų apribojimų, o kaip iniciatyvaus ir aktyvaus bendradarbiavimo priemonę, naudojamą ne sprendimų priėmimo, bet patariamojoje plotmėje. Tiesą sakant, žvelgiant giliau, matyti, kad subsidiarumo principas yra ES priežastis, o ne priemonė apriboti jos galias. ES egzistuoja todėl, kad valstybės po vieną negali įgyvendinti ES sutarties 3 straipsnyje nustatytų taikos ir gerovės tikslų. Taigi įvairios „pagrįstos nuomonės“ galbūt turėtų būti vertinamos ne kaip neigiamą prasmę turintis nurodymas, ko ES neturi daryti, o kaip teigiamą prasmę turintis siūlymas, ką ji turi daryti.

Kalbant apie „patariamąją funkciją“, kurią galbūt geriau vadinti „politiniu dialogu“, EP ir NP ryšiai yra ypač intensyvūs; jų reglamentavimas galbūt turėtų būti tikslesnis bei grindžiamas ne sprendimų pakeitimo ar papildymo logika, o siekiu teikti papildomą naudą EP politinei ir teisėkūros veiklai. Tarpparlamentiniam bendradarbiavimui taikomos ES sutarties 12 straipsnio f punkto, o išsamiau – Protokolo Nr. 1 9 bei 10 straipsnių nuostatos.

Tarpparlamentinių konferencijų skaičius vis didėja: rengiama vis daugiau tiek bendrųjų susitikimų, tiek komitetų posėdžių. Svarbiausia naujovė – kaip numatyta Sutarties dėl stabilumo, koordinavimo ir valdymo ekonominėje ir pinigų sąjungoje (vadinamojo Fiskalinio susitarimo) 13 straipsnyje, pradėta reguliariai rengti susitikimus bendros užsienio ir saugumo politikos bei ekonomikos ir finansų valdymo klausimais, tuo pačiu metu įgyvendinta reguliarios tarpparlamentinės konferencijos dėl Europolo kontrolės idėja.

Dėl tokios susitikimų gausos iškyla supaprastinimo poreikis, kad būtų išvengta veiklos dubliavimo ir rezultatų konkretumo problemos. Dar derėtų suprasti, kokią pagalbinę funkciją atlieka COSAC. Pirmenybę reikėtų teikti konkrečiai temai skirtiems susitikimams. Jie visuomet naudingi, nes suteikia galimybę teisės aktų leidėjams geriau suprasti vieniems kitus ir parlamentų nariams keistis gerosios praktikos patirtimi. Vis dėlto, siekiant Protokolo Nr. 1 2 straipsnyje numatyto veiksmingo bendradarbiavimo, būtina nuveikti kur kas daugiau. Reikia suformuluoti nuomones apie konkrečius teisės aktų projektus arba aiškius politinius sprendimus, todėl naudingiau rengti komitetų susitikimus. Jų papildoma nauda demokratijai sudaro sąlygas surengti platesnį ir nuodugnesnį išankstinį teisėkūros akto svarstymą.

Prie ES sutarties pridedamo Protokolo Nr. 1 9 straipsnyje minimas šiai sričiai reglamentuoti skirtas „tarpinstitucinis susitarimas“, o specialiai pakeistame EP darbo tvarkos taisyklių 130 straipsnyje jis aiškiai numatytas. Šios dar neįgyvendintos Lisabonos sutarties nuostatos turės imtis naujosios kadencijos EP nariai.

Būsimoji pusmetinė ataskaita, kurią COSAC pateiks birželio mėnesį, bus skirta COSAC ateities temai. BUSP ir BSGP konferencija bei ekonomikos ir finansų valdymo

konferencija duoda gerų rezultatų, bet būtų klaidinga įsivaizduoti, kad dėl to COSAC funkcijų sumažės. Jeigu dabartinė ES yra ne pasiektas tikslas, o tam tikras kelio integracijos link etapas, reikia projektuotojo, kuris periodiškai tikrintų šiame darbe padarytą pažangą. COSAC turėtų būti laikoma vieta, kurioje kalbama apie Sąjungos padėtį.

Taip pat svarbu suvokti EP ir NP keitimosi informaciniais pranešimais suintensyvinimo ir to įtvirtinimo reikšmę. Akivaizdu, kad savitarpio informavimas padeda nacionaliniams parlamentams teikti EP labiau pagrįstus vertinimus, o EP – priimti visuotinio palaikymo sulaukiančius sprendimus, todėl NP turėtų būti paprasčiau greitai bei veiksmingai perkelti ES teisės aktus į nacionalinę teisę. Bet reikia turėti omenyje, kad aktyviai veikiantis informacinis tinklas bet kokioje NP veikloje taip pat turėtų nuolat skatinti „europietišką mąstymą“. Galima kalbėti apie tam tikrą „atvirkštinį subsidiarumą“: NP europinę sąmonę gali formuoti kur kas geriau nei EP. Artėjant rinkimams į Europos Parlamentą, kurie gali būti lemiami ES ateičiai, labai svarbu tai, ką savo tautoms kalba valstybių politikai. Tokiomis aplinkybėmis labai svarbu suformuoti tikrai europietiškas politines partijas.


GALUTINIS VARDINIS BALSAVIMAS

Nariai, balsavę už: 13

ALDE : Andrew Duff, Stanimir Ilchev

 

PPE : Zdravka Bušić, Carlo Casini, Marietta Giannakou, Constance Le Grip, Andrej Plenković, Tadeusz Ross, Algirdas Saudargas, György Schöpflin, Rainer Wieland

 

Verts/ALE : Gerald Häfner, Indrek Tarand

Nariai, balsavę prieš: 4

ECR : Ashley Fox, Daniel Hannan

 

EFD : Morten Messerschmidt

 

NI : Andrew Henry William Brons

Susilaikę nariai: 7

GUE/NGL : Helmut Scholz

 

S&D : Marino Baldini, Roberto Gualtieri, Enrique Guerrero Salom, David Martin, Sandra Petrović Jakovina, Luis Yáñez-Barnuevo García


GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data

18.3.2014

 

 

 

Galutinio balsavimo rezultatai

+:

–:

0:

13

4

7

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

Andrew Henry William Brons, Zdravka Bušić, Carlo Casini, Andrew Duff, Ashley Fox, Roberto Gualtieri, Enrique Guerrero Salom, Gerald Häfner, Daniel Hannan, Stanimir Ilchev, Constance Le Grip, David Martin, Morten Messerschmidt, Sandra Petrović Jakovina, Tadeusz Ross, Algirdas Saudargas, Indrek Tarand, Luis Yáñez-Barnuevo García

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)

Marino Baldini, Marietta Giannakou, Anneli Jäätteenmäki, Andrej Plenković, Helmut Scholz, György Schöpflin, Rainer Wieland

Atnaujinta: 2014 m. balandžio 4 d.Teisinis pranešimas